Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi.

Jeigu nėra nieko, be manęs, tai ko gi aš bijau?

... tas, kuris sau sunaudoja visą laiką, kuris kiekvieną dieną tvarko kaip paskutinę, nei trokšta rytdienos, nei bijo.

Žmonių grupes – nuo gatvės gaujų iki tautų – kamuoja nebūties baimė, todėl, idant save išsaugotų, jos puola ir žudo kitus. Gal būt karas yra ne kas kita, kaip poreikis susidurti akis į akį su mirtimi, nugalėti ją ir pavergti, išlikti gyvam – tarsi ypatinga mūsų visų mirtingumo neigimo forma?

Jei į paskutinę dieną žvelgi ne kaip į bausmę, o kaip į gamtos dėsnį, ir vieną kartą išmetei iš širdies mirties siaubą, jokio daikto baimė nedrįs į ją įžengti.

… pitagoriečių pavyzdžiu lavindamas atmintį, vakarais prisimenu tai, ką per dieną pasakiau, išgirdau ar nuveikiau.

... nepasitenkinimas savimi, atsiranda iš sielos nepastovumo ir bailių ar nesėkmingų geismų. Arba neišdrįstama tiek padaryti, kiek geidžiama, arba neįstengiama ir pasiduodama visumos vilčiai.

Stiprus tas, kuris moka nugalėti save.

... protas yra svarbiausioji žmogaus dalis, ir tie žmogaus veiksmai yra savanoriški ir žmogui tinkami, kurie atliekami remiantis teisingu proto sprendimu. Be abejo, tai sudaro, arba pirmiausia tai sudaro, tiktąjį žmogaus „aš“, ir geras žmogus tą savo „aš“ labiausiai myli.

... man regis, žmogų galima apibrėžti analogiškai - kaip įvairovę per vienovę.