Plačiąja prasme sąmonę galima apibūdinti kaip patyrimą - tavo pojūčių, minčių, jausmų, prisiminimų, fantazijų visumą bet kuriuo laiko momentu. Psichologija gali sėkmingai tyrinėti sąmonės turinį, apibūdinti jos funkcijas ir jom atlikti būtinas savybes bei nurodyti sąmonės egzistavimo sąlygas - gali pasakyti, kas patiriama, kaip patiriama, kokiu tikslu patiriama ir kokios būtinos patyrimo sąlygos. tačiau psichologija nedaug ką gali pasakyti apie tai, kas patiria, kas yra tas "stebėtojas", patirties subjektas. 

Sąmonės supratimui gali reikėti kokybiškai kito - aukštesnio nei sąmoningo - smegenų išsivystymo. kadangi šiuolaikinis žmogus tokiu smegenų išsivystymu nepasižymi, psichologinių ir neurobiologinių sąmonės mechanizmų atskleidimo galimybes galima vertinti gana skeptiškai. 

Sąmonė leidžia žmogui prisitaikyti prie konkrečios aplinkos. Tai pagrindinė sąmonės funkcija. 

Ankstyvojoje vaikystėje kiekvienas mano, kad visi pasaulį pato taip, kaip jis. bendraudami ir konfliktuodami su mus supančiais žmonėmis sužinome, kad kiti žmonės turi požiūrius ir vertybes, skirtingas nuo mūsų, kad jie siekia bendrauti su artimų pažiūrų žmonėmis, ir sužinom, kaip jie organizuoja savo santykius. 

Sąmonė yra tai, kas atspindi patyrimo srautą, sukuria prielaidas atminčiai atsirasti, formuoja tikslingą veiklą, sukuria klabą, sociokultūrinę aplinką ir gali kontroliuoti biologinę sistemą.  

... informacija yra "prasminga" todėl, kad ji yra svarbi žmogaus poreikiams ... 

Patenkinus vienus poreikius, iškyla kiti nepatenkinti poreikiai, kurie gali nukreipti dėmesį į kitus socialinės aplinkos objektus, kurie, mūsų nuomone, gali tuos ojektus patenkinti.  

Asmeninė savimonė paprastai apibrėžiama kaip žmogaus požymių visuma, kurią jis naudoja apibrėždamas save kitų žmonių atžvilgiu. Asmeninę savimonę sudaro asmens individualūs sugebėjimai, būdo bruožai, poreikiai, vertybės, patirtis ir santykiai, kuriais remdamasis jis save suvokia kaip skirtingą nuo kito konkretaus žmogaus. 

Socialinė savimonė apibrėžiama kaip žmogaus žinojimas apie savo priklausymą grupėms, jų vertinimai ir jausmai joms. Socialinė savimonė nusako prasmingus panašumo santykius su kitais grupių, kurioms žmogus save priskiria, nariais ir analogiškus skirtumo santykius su kitų lygintinų grupių, kurioms jis savęs nepriskiria, nariais.  

Kaip ir kiekvieną kitą aplinkos objektą, žmonės apibrėžia vienas kitą išskirdami svarbiausias savybes, kurios stebėtojui turėtų padėti prognozuoti svarbų stebimojo elgesį. Toks išorinio stebėtojo sukuriamas asmens apibūdinimas vadinamas asmens tapatumu. Atsižvelgiant į konteksto reikalavimus, apibrėžimui gali būti naudojami patys įvairiausi išoriškai stebimi požymiai: kalba, drabužiai, kūno sudėjimas, įvairūs elgesio aspektai, lytis ir kiti ... Tapatumas, kurį priskiria socialinė aplinka, nebūtinai sutampa su savimone. Tai, kad moterį vyrai dažnai vadina "gražia", nebūtinai reiškia, kad ji pati apie save taip mano.