Asmenybė yra moderniosios psichologijos sukurta sąvoka, skirta žmogaus elgesiui aiškinti. Vieno bendrai priimto asmenybės apibrėžimo nėra, tačiau pagrindinę sąvokos mintį būrų galima apibūdinti taip: stabili žmogaus vidinių savybių visuma, lemianti jo elgesį. 

Toks yra asmenybės kaip individualios vertybių visumos, lemiančios elgesį apibūdinimas. Šiame apibūdinime užfiksuoti tokie apibūdinimai:

• Egzistuoja universalūs poreikiai, kurių patenkinimas būtinas bet kokio žmogaus išlikimui.
• Žmogus iš prigimties turi tam tikras priemones tiems poreikiams tenkinti.
• Kintanti socialinė aplinka leidžia tenkinti poreikius ir nustato tam tikrus apribojimus.
• "Derybose" su socialine aplinka biologinį pagrindą turintys gebėjimai yra derinami su aplinkos teikiamomis galimybėmis ir apribojimais. Taip suformuojami poreikių tenkinimo konkrečioje aplinkoje būdai (vertybės), kurie ir lemia žmogaus elgesį.
• Tos vertybės yra tiek stabilios, kiek stabilios yra žmogaus ir aplinkos savybės. Vertybės formuojasi istoriškai - jos yra asmens patyrimo socialinėje aplinkoje rezultatas ir naujas patyrimas pasikeitus žmogaus ir/arba aplinkos savybėms gali jas pakeisti. 

... žmogaus negalima nagrinėti atskirai nuo jo santykių su jį supančia socialine aplinka ... Ištraukus žmogų iš jo įprastos socialinės aplinkos ir perkėlus į kitą, jis taps kitokiu žmogumi. Tai gali paliudyti kiekvienas, kuris ilgiau gyveno tolimesnėje užsienio šalyje. 

... asmenybę galima apibūdinti, kaip individualią įgūdžių visumą...

• Elgesys yra išmokstamas, jį galima sąmoningai kontroliuoti ir keisti.
• Įgūdžiai yra išlavinami praktikuojantis. Tam reikia laiko ir pastangų, vadinasi, ir motyvacijos.
• Įgūdžiai yra naudojami, kaip priemonė asmens tikslams konkrečioje aplinkoje ir situacijoje pasiekti (t.y. poreikiams patenkinti).

Žinoma įgūdžiai gali formuotis ir nesąmoningai. Vaikščiojimas yra įgūdis, tačiau mes nelabai sukame galvą, kaip išmoksime vaikščioti. Įvaldžius įgūdį jis taip pat panaudojamas nesąmoningai. Tačiau žmogus gali imtis sąmoningai formuoti jam reikalingus įgūdžius ir sąmoningai juos panaudoti. Tiesa, nors visos asmenybės savybės yra įgūdžiai, ne visi įgūdžiai yra asmenybės savybės. Akivaizdu, kad vaikščiojimas nėra asmenybės savybė.

Įgūdžių ugdymui reikalingą motyvaciją lemia asmens vertybės, kurios formuojasi jo sąveikos su socialine aplinka metu. Socialinė aplinka skatina mokytis vienų įgūdžių ir riboja kitų įgūdžių naudojimą. 

Bet kurio objekto suvokimas priklauso nuo suvokiančio asmens poreikių. 

Lūkesčiai lemia mūsų interpretacijas, kurios savo ruožtu lemia emocines ir veiksmines reakcijas. 

Aiškindami kitų žmonių elgesį esame linkę daryti vieną pagrindinę klaidą - nuvertinti situacijos reikšmę ir pervertinti veikėjo savybių reikšmę. Tai vadinama "fundamentalia atribucijos klaida". 

Savanaudiška paklaida yra mūsų tendencija savo sėkmę aiškinti vidinėmis savybėmis, tokiomis, kaip sugebėjimai ir pastangos, o savo nesėkmes - išorinėmis aplinkybėmis, tokiomis, kaip užduoties sunkumas. 

Žmogaus įvaizdis yra pagal išoriškai stebimas savybes ir elgesį kitų žmonių jam priskiriamas tapatumas. Santykiuose su žmonėmis įvaizdžio valdymas atlieka dvi pagrindines funkcijas. Pirma, tai padeda mums patikti tiems žmonėms, kuriems norime patikti ir kurių palankumas mums yra svarbus. Antra, įvaizdžio valdymo funkcija yra efektyvi saviraiška.