„Viskas tuštybių tuštybė“
Atsiskyrėlis pasakė:
– Visos žemiškos aistros bevaisės. Tos, kurios pergyventos, panašios į sapnus, o tos, kurios mūsų laukia, – pasibaigs nusivylimu.

„Savanoriškas atsižadėjimas“
Atsiskyrėlio paklausė:
– Kodėl tu taip lengvai atsižadėjai visų žemiškojo gyvenimo gėrybių?
Jis atsakė:
– Aš žinau, kad irtis neišvengiamai atimtų iš manęs visas gyvenimo gėrybes, tad verčiau atsižadėjau jų savo noru.

„Goduolis kaupia kitiems“
Atsiskyrėlis pasakė:
– Tas, kuris stengiasi sukaupti daugiau, negu jam pačiam reikia, kaupia kitiems.

„Kas kieno tarnas“
Valdovas papriekaštavo asketui:
– Kodėl tu nenusilenki man, kaip dera daryti visiems mano tarnams?
Asketas jam atsakė:
– Suprask, kad aš ne tavo tarnas, o tu – mano tarnų tarnas. Mano valioj visi žemiškieji norai, ir jie man pavaldūs. O tu – žemiškųjų norų vergas, jie tave nugalėjo ir valdo, ir tu esi jų tarnas.

„Jeigu nori įsitikinti...“
Atsiskyrėlis pasakė:
– Jeigu tu nori įsitikinti, kad visi žemiški turtai niekingi, pažiūrėk, kas juos turi.
Jis kalbėjo apie niekingus žmones, nesgi prakilnieji ir dorybingieji jų neturi.

„Nesišnekučiuok su kvailiais“
Vienas gydytojas sakydavo:
– Nedera žmogui šnekučiuotis su kvailiais, nesgi nuo pašnekesio su jais įkaista siela, kaip kad karštą dieną riešutmedžių paunksnėje įkaista kūnas.

„Proto požymiai“
Gydytojui būnant pas valdovą, užėjo dvariškis, kuriam neseniai gimė sūnus.
Valdovas paklausė įėjusįjį:
– Kaip jaučiasi tavo kūdikis? Ir kiek jam laiko?
Dvariškis atsakė:
– Jis jaučiasi gerai. Jam jau septynios dienos.
Gydytojas paklausė:
– Ar kūdikis protingas?
Dvariškis atsakė:
– Argi tu negirdėjai, ką aš pasakiau valdovui? Juk jam tik septynios dienos. Kodėl gi klausi mane apie jo protą?
Gydytojas jam pasakė:
– Jeig naujagimio žvilgsnis tyras ir jis mažai verkia, – tai proto požymiai.

„Drąsi ožka“
Ožka užsiropštė ant aukšto stogo ir nuo ten drąsiai koneveikė vilką. Jis klausėsi jos burnojimo ir pasakė:
– Tai ne tu, ožka kalbi tokius įžūlius žodžius, o toji vieta, kur tu esi.

„Šuo ir gazelė“
Medžioklinis šuo vijosi gazelę.
– Tu niekada manęs nepavysi, – pasakė gazelė.
– Kodėl? – paklausė šuo.
– Aš bėgu gelbėdama savo gyvybę, o tu – norėdamas įtikti savo šeimininkui.

„Iš pavydo...“
Kartą blakiukas pasiskundė savo motinai:
– Kad ir kur aš pasirodyčiau, žmonės ant manęs spjaudo.
– Kaltas tavo grožis ir nepaprastai malonus kvapas, – atsakė motina. – Jie tau pavydi.