Taip man ir reikia. Užsikrovęs kvailį
Pats velnias kartais pasigaili. 

Jaunystėj gryną išmintį išgirdę
Visi mes pasišiaušdavom įširdę.
Bet metams bėgant tas pačias tiesas
Akivaizdžiai patyrę savo kailiu,
Įrodinėjam patys radę jas, –
O mokytojo būta seno kvailio. 

Pasaulis juda, tuo jis ir gražus,
Jis iškelia veiklius, o silpnas – žus. 

Berniukas boba liks, jei nesikaus. 

Žmogus galiausiai pasielgs kaip užsigeis,
Ir jokie mokslai nieko nepakeis. 

O mažulytis dėkingumo grūdas
Visad atsvers nedėkingumo pūdą. 

Dorybė niekados su grožiu tais pačiais
Žaliuojančiais takais nevaikščioja sykiu.
Abu juos graužia neapykanta sena,
Netyčia susidūrę kelio vidury
Varžovui visada atgręžia nugarą
Ir skuba kuo toliau; dorybė liūdesy
Panirusi, o grožis niauriai išdidus ... 

Jei kas tarnaitę plūsta akyse ponios,
Pažeidžia šeimininkės teisę įžūliai;
Jai vienai leista tik pagirt, kuri verta,
O kai prireiks – nubausti nusižengusią. 

Kvailybė dar kvailesnė, kai išmintis greta. 

Grožiu nesidalinama; kam teko jis,
Veikiau jį sunaikins, nei dalį duos kitam.