Užsiėmimas niekais tik parodo, kad žmogui nerūpi gėris ...  

Kartą kažkokio įkyraus nedorėlio koneveikiamas, ‪Periklis‬ visą dieną išbuvo aikštėje, tvarkydamas kažkokius skubius reikalus, ir nė žodeliu neatsiliepė. Vakare jis kukliai patraukė namo, o tas žmogus ėjo iš paskos ir visaip jį dergė. Kadangi, kol parėjo, sutemo, tai vienam savo tarnui liepė pasiimti žibintą ir palydėti tą žmogų namo. 

Tiems gi, kurie Periklio didingumą laikė puikavimusi ir pasipūtimu, Zenonas pataria patiems turėti šitokio puikavimosi, nes ir apsimestinis dorybės siekimas nejučiomis virsta nuoširdžiu troškimu ir įpročiu.  

Pasipūtimui, mat, nieko nėra baisesnio už intymius santykius; artimai bendraujant, sunku išsaugoti orumą, kuriuo siekiama garbės. O tikrame didingume visada gražiausia tai, kas labiausiai matoma, ir aplinkinius žmones labiausiai stebina dorybingųjų vyrų kasdienis gyvenimas.  

... Periklis, sakydamas kalbą Samo saloj kritusiems paminėti, iš tribūnos pavadino juos nemirtingais kaip dievai. "Juk ir dievų mes nematome, - kalbėjo jis, - bet iš garbės, kuri jiems teikiama, ir iš gėrybių, kurias iš jų gauname, sprendžiame, kad jie nemirtingi. Tokie yra ir piliečiai, mirę už tėvynę." 

Piliečius, kurie norėjo kautis ir piktinosi krašto nusiaubimu, jis ramino, sakydamas, kad nupjauti ir sukapoti medeliai greitai atauga, o vyrams žuvus, kitus užauginti ne taip jau lengva.  

... visi kaip vienas nusprendė, kad ... sunkioms aplinkybėms esant, reikalinga neribota vienvaldystė, romėnų vadinama diktatūra, reikalingas vyras, kuris tvirtai ir drąsiai paimtų į rankas šitą valdžią ... 

Pasakojama, kad vienas marsų genties kareivis, kilmingas vyras ir sąjungininkų tarpe pagarsėjęs narsuolis, įkalbinėjo kai kuriuos kareivius pereiti į priešų pusę. Fabijus, tai sužinojęs, nesupyko, tik pripažino, kad tasai buvo neįvertintas, ir pasakė: "Kalti vadai, kurie kareivius apdovanoja ne už nuopelnus, bet už įtaikumą." 

... ir drąsa, ir bailumas kyla tik iš nežinojimo.  

Gajus - griežtas ir greit užsidegąs. Kalbėdamas jis dažnai nenorom pasiduodavo pykčiui, imdavo kelti balsą, plūstis, painioti žodžius/ Norėdamas to išvengti, jis griebėsi tokios priemonės: Licinijus, jo vergas, išmintingas vyras, Gajaus palieptas, stovėdavo užpakalyj, kai šis kalbėdavo, su muzikos instrumentu, kuriuo reguliuojamas balsas, iš balso pajutęs, kad Gajus ima karščiuotis ir pykti, tyliai skambteldavo, ir Gajus tučtuojau atlyždavo, imdavo kalbėti tyliau ir nurimdavo.