OKEANAS:
O argi nežinai tu šito, Prometėjau,
Kad širdį sergančią pagydo būtent žodžiai?

PROMETĖJAS:
Jei tinkamu metu ją norima suminkštint,
Ir ūmiai dvasiai niekas prievartos netaiko. 

Protingam naudingiau protingu neatrodyt. 

... Kančią mirtingųjų
Pažinkit ir kaip juos, visai kvailus kadaise,
Protingus padariau, mąstyt pamokęs.
Aš ne žmonėms prikišti apie tai kalbėsiu,
Be to, ką jiems daviau, išaiškint noriu naudą.
Juk jie, žiūrėdami, anksčiau žiūrėjo veltui,
Taip pat klausydami, jie nieko negirdėjo.
Per ilgą laiką jie, kaip sapno vien šešėliai,
Daiktų gausybėje nebuvo susivokę.
Jie plytinių namų statyti nemokėjo,
Prieš saulę stovinčių, dailidės menas buvo
Jiems svetimas visai. Jie po žeme gyveno,
Kaip judrios skruzdėlės, tamsių urvų gelmėj.
Jiems trūko tikro ženklo, kad atskirt mokėtų
Pavasarį gėlėtą nuo žiemos ar vaisiais
Turtingo rudenio: nesąmoningai viską
Darydavo, kol aš žvaigždynų neparodžiau
Jiems užtekėjimo ir neaiškaus skendimo.
Taip pat skaičiavimą, visų menų puikiausią,
Ir raidžių sąryšį jiems tąsyk išradau.
Aš jiems padovanojau atmintį darbingą,
Tą Mūzų motiną, kuri sukūrė viską.
Uždėjau pirmas aš ir jungą gyvuliams,
Kur junglankiu tarnauja, kad savais kūnais
Jie pavaduotų žmones prie sunkų darbų.
Paklusnų atvedžiau aš prie vežimo žirgą,
Lyg papuošalą kokį turto prabangos.
Ir niekas, be manęs, jūreiviams neišrado
Vežėčių linasparnių, klaidžiojančių jūroj.
Tokių štai priemonių mirtingiems suradau.
[Prometėjas] 

Aš nustačiau žmonėms daug būdų pranašauti.
Išskyriau iš sapnų aš pirmas tuos, kurie
Tikrove turi virsti. Išaiškinau šauksmus,
Jiems nesuprantamus. Tiksliausiai nustačiau
Ženklų, kely regėtų, reikšmę pranašingą.
Išmokiau sekt skridimą riestanagių paukščių.
Parodžiau aš paukščius, kur gera pranašauja,
Ir bloga lemiančius jau vien dėl savo prigimties.
Parodžiau, kaip gyvent kiekviens geriausiai mėgsta,
Kas laikosi krūvoj, kas ko nekenčia, myli.
Išaiškinau žmonėms, kad vidurių glotnumas
Ir jų spalva parodo, ar dievybėms aukos
Malonios gali būti. Tulžies ir kepenų
Grožybę paslaptingą, riebalais apklotas
Galūnes ir šlaunis sudeginęs plačiąsias,
Aš žmones įvedžiau į slėpiningą mokslą
Ir aiškius padariau liepsnos skaisčiosios ženklus,
Kurių pirmiau nematė žmonės, lyg akli.
[Prometėjas] 

Už būtinybę juk silpnesnis daug gudrumas. 

... gyvenime būna tokių atvejų, kai reikia pasitikėti kitų nuomone. Taip jau yra pasaulyje. Ir gerai. Kas gi ištiktų visuomenę kitu atveju? 

Taip, teisė ir tvarka! Kartais man atrodo, kad iš jų ir kyla visos šio pasaulio nelaimės.  

Bet, turbūt, mes visi esame šmėklos ... Ne tik tai, ką paveldėjome iš tėvo ir motinos, vaidenasi mumyse. Tačiau yra ir įvairiausių mirusių nuomonių ir įvairiausių senų tikėjimų ir panašių dalykų. Visa tai mumyse negyva, bet vis dėlto glūdi mumyse, ir mes negalime jų atsikratyti. Vos paimu laikraštį ir imu skaityti, rodos, kad tarp eilučių šmėkščioja vaiduokliai. Visame krašte pilna šmėklų. Man rodos, jų taip daug, kaip smėlio. Ir todėl mes visi taip bijom šviesos.  

Niekad nebegalėti dirbti! Niekad - niekad! Būti gyvu lavonu! 

Gyvenimo džiaugsmas - ir darbo džiaugsmas. O juk, tikrai sakant, tai tas pat.