Turėdamas žmoną, kuri pataria, prižiūri, ir paprastas žmogus puikiausiai iškyla. 

Jaunuoliška meilė - tai dažniausiai tėra vien geiduliai, kurių galutinis tikslas - pasismaginimas; o kai šis tikslas pasiektas, - tariamoji meilė atslūgsta ir dingsta, nes negali peržengti tos ribos, kurią jai nustatė pati gamta, tuo tarpu kai tikroji meilė tokių ribų nežino.

Senasis principas, pagal kurį žinojimo įgijimas yra neatskiriamas nuo proto ir netgi nuo asmenybės ugdymo (Bildung), nueina ir vis labiau nueis užmarštin. Žinių tiekėjų ir vartotojų santykis su žiniom is įgauna ir ateityje įgaus prekių gamintojų ir vartotojų santykio su prekėmis formą, t. y. vertės formą. Žinojimas yra ir bus gaminamas tam, kad būtų parduotas, jis yra ir bus suvartotas tam, kad įgytų vertę, sukurdamas naują produkciją: abiem atvejais tam, kad būtų į ką nors keičiamas. Žinojimas nebėra pats sau tikslas, jis praran­da savo "vartojimo vertę" . 

... visuomenė eg­zistuoja ir progresuoja tiktai tada, kai joje cirkuliuojantys pranešimai yra informatyvūs ir lengvai dekoduojami. 

... mokslinis žinojimas - tai ne visas žinojimas, jis visada lenktyniaudamas ir konfliktuodamas egzistavo greta kitos žinojimo rūšies, kuri čia, kad būtų paprasčiau, bus vadinama naratyviniu žinojimu ... jei mokslinis žinojimas ir toliau eksteriorizuosis ... ir susvetimės vartotojų atžvilgiu ... tai sąlygoja vi­suotinę tyrinėtojų ir dėstytojų demoralizaciją; 

Paprastame diskurse, pavyzdžiui, diskutuojant dviem draugams, kalbėtojai šaudo iš visų pabūklų, sulig kiek­vienu pasakymu kaitaliodami žaidimus ... šiuo atveju institucija nuo diskusijos visada skiriasi tuo, kad jai priimtini pasakymai yra papildomai apribojami. Tie apribojimai veikia kaip filtras, varžantis diskurso pajėgas, jie nutraukia galimus komunikacinių tinklų ryšius: yra dalykų, kurių negalima sakyti. Apribojimai suteikia pirmenybę kokios nors rūšies pasakymams, kartais vienam vieninteliam, kuris užpildo savimi visą institucijos diskursą: yra dalykų, kuriuos galima sakyti, ir būdų tai padaryti. Pavyzdžiui: įsakinėjimo pasakymai armijoje, maldavimo - bažnyčioje, denotacijos (žymėjimo) - mokykloje, pasakojimo - šeimoje, klausinėjimo - filosofijoje, performatyvumo - įmonėse... Kraštutinė šios [institucijų veikimo] tendencijos riba yra biurokratizacija. 

Valstybė skiria daug lėšų, kad mokslas būtų pateikiamas epopėjos forma: tuo remiasi pasitikėjimas valstybe, tada atsiranda viešas pritarimas, kurio reikia sprendėjams. 

Šiuolaikinėje visuomenėje ir kulturoje - t. y. postindustrinėje visuomenėje ir postmodernioje kulturoje žinojimo legitimacijos problema formuluojama kitaip. Dabar pamatiniu pasakojimu nebepasitikima - nesvarbu, kokiu būdu pasireiškia jo vienijančios tendencijos, t. y. ar jis yra spekuliatyvinis, ar išsilaisvinimo pasakojimas. Šio pasakojimų nuosmukio priežastis galėtų būti po Antrojo p asaulinio karo suklestėjusios technikos ir technologijos, kai veikimo priemonės tapo svarbesnės už tikslus; 

Technika paklūsta veikimo optimizavimo principui: didinamas output (nauja informacija ir patobulinimai), mažinamas input (sunaudojama energija).