Turtas, efektyvumas, tiesa tampa tos pačios lygties nariais. XVIII amžiaus pabaigoje, vykstant pirmajai industrinei revoliucijai, buvo atrastas šios lygties atvirkštinis dydis: nėra technikos be turto, bet nėra ir turto be technikos. Techniniam mechanizmui būtinos investicijos; kita ver­tus, optimizuodamas savo veikimą, jis kartu gali opti­mizuoti pridedamąją vertę. Tereikia, kad būtų realizuota ši pridedamoji vertė, t. y., kad būtų parduotas veikimo metu sukurtas produktas. Sistemos funkcionavimo ratas užsidaro: dalis pinigų, gautų pardavus produktą, skiriama tyrinėjimo fondui, siekiančiam dar labiau pato­bulinti mechanizmo veikimą. Štai šiuo momentu moks­las tampa gamybine jėga, t. y. įsijungia į kapitalo cirkuliacijos procesą. 

Darant prielaidą, jog egzistuoja aprobuotos žinios, jų perdavimo problemą pragmatikos požiūriu galima būtų suskaidyti į tokius klausimus: kas perduoda? ką? kam? kokiomis priemonėmis? kokia forma? koks poveikis? Universitetų politika formuojama remiantis rišlia atsa­kymų į šiuos klausimus visuma. 

Kai tik žinojimas nustoja būti pats sau tikslas, t. y. nustoja būti idėjos realizacija arba žmonių išsilaisvinimu, atsakomybė už jo perdavimą nebėra tik mokslininkų ir studentų reikalas. 

... mes visi esame savo darbų sūnūs. 

Valdžia, turtai, garbė, netgi sveikata bei gera savijauta ir pasitenkinimas turima padėtimi, suprantami kaip laimė, įkvepia drąsą, o dažnai ir išpuikimą ten, kur nėra geros valios, kuri jų įtaką charakteriui [Gemüt], o per jį ir viso elgesio principus sureguliuotų ir tikslingai nukreiptų. Nėra ko ir kalbėti, kad protingas ir bešališkas stebėtojas niekada nejaus malonumo, netgi matydamas nuolatinę gerovę tokio asmens, kurio nepuošia nė vienas grynos geros valios bruožas; taigi, atrodo, jog gera valia yra būtina sąlyga, kad žmogus pasijustų vertas būti laimingas.  

Visa pasaulio istorija man dažnai primena ne ką kitą, o knygelę su paveikslėliais, iliustruojančiais stipriausią ir akliausią žmonijos troškimą - užmiršti. Argi draudimais, nutylėjimais ir patyčiomis kiekviena karta nenaikina kaip tik to, kas ankstesnei kartai atrodė svarbiausia? 

... nesinaudojome nė vienu tų patogumų, kurie atsiradę pinigų, skaičių ir laiko apkvailintame ir apakintame pasaulyje nuskurdino žmogaus gyvenimą: visų pirma atsisakėme mechanizmų kaip geležinkeliai, laikrodžiai ir panašių. 

Kai dingsta kas nors brangaus ir nepakeičiamo, jaučiamės lyg pabudę iš sapno. 

... kodėl menininkai neretai atrodo tarsi pusiau žmonės, o jų sukurti personažai nepaneigiamai gyvastingesni. Nustebintas mano klausimo Leo pažvelgė į mane. Paleido tankose laikytą puodelį ir tarė:
- Ir motinoms taip būna. Jos pagimdo kūdikius, atiduoda jiems su savo pienu grožį ir jėgą, opačios tampa nebeišvaizdžios ir niekam nerūpi.
- Liūdna baigtis, - pasakiau aš, tiesą sakant, apie tai daug negalvodamas.
- Manau, ne liūdnesnė nei daugelio kitų, - pasakė Leo. - Gal būt liūdna, bet kartu ir graži. To reikalauja įstatymas.
- Įstatymas? - paklausiai aš smalsiai. - Koks įstatymas, Leo?
- Tarnavimo įstatymas. Kas nori ilgai gyventi, turi tarnauti. O kas nori valdyti, tas gyvena neilgai.
- Bet kodėl gi daugelis veržiasi valdyti?
- Todėl, kad nežino to įstatymo. Tik nedaugelis yra gimę valdyti, ir jiems tai netrukdo likti žvaliems ir sveikiems. Tačiau kitų, tų, kurie valdyti veržiasi dėl karjeros, laukia vienas galas - niekas.
- Koks niekas, Leo?
- Pavyzdžiui, sanatorija. 

Kad atsirastų kažkas panašaus į sąryšį, priežastingumą, prasmę, kad apskritai žemėje kas nors galėtų tapti pasakojimo objektu, metraštininkas priverstas išgalvoti vienijantį centrą: herojų, liaudį, idėją, ir visa, kas tikrovėje atsitiko anonimiškai, priskirti šitam įsivaizduojamam centrui.