Yra minia. Kai kurie mūsiškiai išsigando to naujo sąjūdžio, gal girdėjai – čia prieš savaitę toks pasiskelbė. Skystesni išsigando. O aš tau pasakysiu – tai niekai. Tai minia. Tai juk lietuviai. Ar matei kada nirštantį, prie būdos pririštą šunį? Jis piktas, tiesiog baisus, atrodo, paleistum – bemat sudraskytų. O kas nutinka, kai nutrūksta nuo grandinės? Jis laksto kaip pamišęs, skalija orą, vartaliojasi po pievą, kol vėl jį pagauni ir pririši. O tada… svarbiausia, kas įvyksta tada. Gal jis puola graužt grandinę? Gal jis tampa mirtinai pavojingas? Ne, mano mielas, jis įlenda į būdą ir užmiega, pavargęs ir laimingas. Mes vėl pririšam šunį grandine – ir viskas. 

Tave nuo mažumės moko užimti kuo aukštesnę vietą struktūroje ... Tave vertina pagal vietą toje struktūroje. Bet juk ne tu ją sugalvojai. Dar daugiau - tavęs nė neatsiklausė, tą struktūrą pramanydami. Negana to - tau griežtai draudžiama ją keisti. Tik suabejok tos struktūros protingumu - ir atsidursi beprotnamyje. Aš nekviečiu jos laužyti, tai ne mūsų jėgoms. Tegalima spjauti į struktūrą, išsilaisvinti iš jos. Tegalime atsipalaiduoti, ištrūkti iš jos pančių. 

Pernelyg ilgai ieškojau prasmės, pernelyg sunkiai ją užsitarnavau, kad būčiau galėjęs ramiai analizuoti ir abejoti. Pernelyg sunkiai įtaikiau į bendrąjį kvėpavimą, nepajėgiau atsiriboti pats nuo savęs ir pažvelgti į viską iš šalies. 

... nėra savaime bjaurių dalykų ... juos subjaurina tik žmonių požiūris ir vertinimas. 

Tikra meilė iš pradžių atrodo kaip pokštas, bet baigiasi pernelyg rimtai ... 

Begal pasikliauju tavimi ... todėl, kad turi protą, bet visiškai neturi valdžios troškimo. Tik tokie žmonės gali ką nors gera padaryti - net jei tampa valdžios vyrais. 

Asmenybė ir jaunesnė, ir senesnė už civilizaciją. Be tam tikrų gabumų, turinčių paklausą šiais laikais,kiekvienas turi dar ir N skaičių nežinomų - jau nebereikalingų ar dar nereikalingų - gabumų užuomazgų.
Mes esame nebylių mįslių kapinės. Jeigu nebūtų to didžiulio, neapibrėžto, paslaptingo smegenų pertekliaus, kaitinamo žmonių galvose, kaip galėtų Istorija kiekvienoje epochoje surasti sau reikalingų genijų, visuomet skirtingų ir nepanašių?
Argi neaišku, kad kiekvienas žmogus yra nepalyginamai didesnis, platesnis, gilesnis už tai, kaip jis gali pasireikšti, ar tai būtų profesija, eilėraščiai ar išvaizda? Vertinimo kuoliukai, ant kurių mes smaigstome vieni kitus, juokingai maži ir buki. Mumyse glūdinčią neatskleistą paslaptį, nepakartojamą praeities, dabarties, ateities krešulį - verta mylėti! 

Froidas vysto demaskuojančią psichologiją, kuri yra ne kas kita, kaip subtilių Kierkegoro ir Nyčės intuicijų supopuliarinimas, natūralizacija ir trivializacija. 

... šiandien psichoterapijos pagrindu susiformavo tai, kas priklauso nebe medicinos mokslo kompetencijai, o filosofijai ... 

Kad ir ką vaizduotų žmogus, drauge jis visada vaizduoja save patį.