Meilė kaip dviejų būtybių susiliejimas yra klaidinga romantikų idėja. Erotinio santykio patetiką sudaro tai, kad esama dviese ir kad kitas yra visiškai kitas.  

Kiekviena reikšmė įprastine šio žodžio prasme siejasi su tokiu kontekstu: dalyko prasmė priklauso nuo jo santykio su kitu dalyku. 

Ryšys su kitu asmeniu užsimezga tiktai kaip atsakomybė, nepaisant to, ar ji būtų prisiimta, ar jos išvengta; ar žinome, kaip ją prisiimti, ar ne; ar galime padaryti ką nors konkretaus dėl kito asmens, ar ne. 

Tačiau teisingumas tiktai tuomet turi prasmę, jei jis išlaiko nesuinteresuotumo [dés-inter-essement] dvasią, kurią įkvepia atsakomybės už kitą žmogų idėja.  

Jei tiesa ir teisingumas yra suprantamos kaip abstrakcijos, kurios lengvai pakeičiamos utilitarinėmis ir hedonistinėmis konkretybėmis, tai tada reliatyvizmaqs tampa legitimia mokslų ir moralės paradigma. Taip atsiranda tokie monstrai kaip atskirų socialinių klasių tiesa, rasinis teisingumas ir t.t. Individo gyvenime ir valstybėje ima dominuoti ne vertybės, bet interesai. Nebėra nieko vertingiau už atskiro individo ar valstybės interesus, kuriuos kiekvienas privalo egoistiškai ginti. Kita vertus, siekdami maksimalaus naudingumo ir pasitenkinimo individai skatinami būti konformistiški. Jie privalo kuo labiau prisitaikyti prie jau egzistuojančių visuomenės nuostatų ir visuotinai sankcionuotų įsitikinimų. Gurwitschus teigia: "Konformizmas tampa tiesos kriterijumi". 

Šiais laikais niekuo nesu tikras. Gal būt todėl aš tiek daug šneku. 

Dabar kiekvienas gali manytis esantis artimas. Ir kiekvienas taip manosi. Skirtumas tik toks, kad kadaise tu gyvenai tarp artimųjų, gimdavai giminės glėbin. Dabar tai tik apsimestinis požiūris, kaip mokytojų pirmąją mokslo metų dieną. Bet ką jie iš tikro žino apie artumą, jie, kas nėra artimieji? 

Jeigu kas nors yra nedėkingas ir tu jam tai pasakai, – tu jį viso labo pasmerkti. Nieko neišspręsdamas 

Pagalvoju, ar tik šioje kelionėje mums nereikėtų apmąstyti žmogaus atsiskyrimo nuo jo veiklos - gal tada priartėtume prie paslapties, kas gi, po perkūnais, įvyko su dvidešimtuoju amžiumi. Nenoriu skubėti. Skuba jau savaime būtų žalingas dvidešimtojo amžiaus bruožas. Kai nori ką nors paskubinti, vadinasi tau tai nėra įdomu ir sieki griebtis ko nors kito. O aš noriu gilintis iš lėto, bet ir atsidėjęs, ir iš širdies. 

Nenutuokiu, kodėl gi jie turėtų dirbti atžagariais nagais. Ir aš pamėginau ir vėl atsiminti tas dirbtuves, tą košmarišką vietą, bandžiau prisiminti ką nors, iš ko visa tai galėtų rastis. Radijas. Štai kur siūlo galas. Negali rimtai susikaupęs dirbti ir tuo pat metu klausytis tau kažką blerbenčio radijo.