Labiausiai skaudina kritiški žodžiai, kuriais ir aš pats smerkčiau save. 

Dauguma žodžių atsirado atskiroms išorinio pasaulio tikrovėms apibūdinti, todėl jų nepakanka nusakyti vienai subtiliai tikrovei mumyse visuose. 

Kol nepripažinsiu savo ydų, abejosiu savo dorybėmis. 

... anksčiau, būdamas be nuotaikos, kibdavau prie kitų, o dabar pasaulį aš palieku neužterštą. 

Dažnai gyvenimas tėra langų valymas, kol pagaliau aiškiai išvystame tai, ką vaikystėje tik nujautėme. Branda - būvis, kai trokšti tik to, ką matai tyra širdimi. 

Tikėjimas be sveikos nuovokos tėra fanatizmas, o sveika nuovoka be tikėjimo tėra racionalizmas. Gyventi tikėjime reiškia derinti abu dalykus. Sveika nuovoka ir tikėjimas tarpusavyje skiriasi tiek pat, kiek kūniškas gyvenimas skiriasi nuo dvasinio, kiek impulsyvumas skiriasi nuo įkvėpimo. 

Išsenkame ne dėl to, kad per daug dirbame, bet todėl, kad paprasčiausiai nematome to, ką dirbame, prasmės. O dalykai, kurių prasmę matome, sužadina mumyse beribius gyvybinės energijos išteklius. 

Kaip beprasmybė gali mus susargdinti, taip gyvenimo prasmės ir tikslo nuojauta gali pagydyti visose mūsų esybės srityse. 

Dauguma tų žmonių, kurie ateina manęs aplankyti, yra nelaimingi. Kodėl?
– Na, pirmiausia mus supanti kultūra neįkvepia žmonėms geros savijautos. Mes mokome ne to, ko reikėtų. Ir turi būti ganėtinai stiprus, kad tartum: jei kultūra netikusi, apsieisiu ir be jos. Susikursiu savo. Bet daugumai pristinga jėgų. 

Šitiek žmonių aplink mus gyvena beprasmiškai – tarsi nakvišos, kurie nenubunda net lakstydami su reikalais, kuriuos patys laiko svarbiais. Priežastis paprasta – jie vaikosi tai, ko neverta vaikytis. Tačiau gyvenimas įgyja prasmę, jei skiri jį kitiems, skiri jį meilei, atiduodi save aplinkiniams ir darai tai, kas turininga ir prasminga.