Negalima amžinai graužtis dėl to, kaip viska galėjo būti. Tai niekaip nepadeda ... 

- Mirtis - natūralus reiškinys, - pakartojo. - Mes keliame dėl jos tiek daug triukšmo tik todėl, kad nelaikome savęs gamtos dalimi. Būdami žmonės tariamės esą aukščiau gamtos.
Jis nusišypsojo augalėliui.
- tačiau mes nesame aukščiau gamtos. Visa, kas gimsta, turi mirti, - Moris žvilgtelėjo į mane. - Pripažįsti tai?
Taip. 

Santykių neįmanoma įsprausti į formules … Dėl jų tenka derėtis, tartis su meile, paliekant pakankamai laisvės abiems šalims, jų norams bei poreikiams, atsižvelgiant į jų galimybes bei gyvenimo realijas. 

Istorija apie nedidelę bangelę, nardančią po vandenyną ir puikiai leidžiančią laiką. Ji mėgaujasi vėjeliu, oro gaiva - kol pastebi, kad priešais ją bėgančios bangos viena po kitos dūžta į krantą.
- "Dieve mano, juk tai baisu", - suklinka bangelė. - "Tik pažvelkit, kas manęs laukia!"
- Tuo tarpu priartėja kita banga. Pastebėjusi niūrią pirmosios nuotaiką, klausia: "Ko taip sielojiesi?"
- Toji atsako: "Tu nieko nesupranti! Mes visos ištikšime! Iš mūsų, bangų, greit nieko nebeliks! Koks siaubas!"
- Antroji taria: "Ne, tai tu nesupranti. Tu ne šiaip banga, tu dalis vandenyno." 

Bet visata pernelyg įspūdinga, didinga ir darni, kad galėtume laikyti ją tiesiog atsitiktinumu. 

Įsivaizduokime, kad visą dieną būname su viskuo nepatenkintu žmogumi, kuris nuo ryto ligi vakaro nuolat dejuoja ir dar stebi mūsų veiksmus, idant menkiausiai progai pasitaikius mus sukritikuotų. Toks žmogus garantuotai darytų neigiamą poveikį mūsų dvasios būsenai.

O dabar įsivaizduokime, jog dieną praleidžiame su dažnai besišypsančiu žmogumi. Toks žmogus, nepaisydamas mūsų trūkumų, elgiasi su mumis maloniai ir moka patarti negadindamas nuotaikos. Jis irgi darytų mums įtaką, bet šiuo atveju ji būtų teigiama. 

Ligonis neturėtų staiga išgirsti iš gydytojo visą tiesą. Ji apakina, užmuša viltį. O viltį visi puoselėjame. Ji yra galinga jėga, kuri leidžia priešintis ligai. 

Jeigu tiesa gali tapti nuodais, reikia dozuoti ją po truputį kaip chemioterapiją – vaistus nuo navikų, kurie, paskyrus per didelę dozę, irgi žudo. 

... kiekviename kadaise skriaustame suaugusiajame tūno mažo vaiko baimė, kad, paprieštaravęs tėvų elgesiui, bus nubaustas.Vis dėlto ji tūno tik tol, kol yra nesąmoninga. Sąmoningai patirta ji ilgainiui išsisklaido. 

Taip iškyla diktatoriai ir žmonių niekintojai; vaikystėje nesulaukę pagarbos, vėliau jie bando ją išreikalauti nepaprasta jėga.