Deja, jei psichoterapija, kaip neretai pasitaiko, vyksta moralės diktatūroje, ji labai dažnai užkerta kelią sėkmei. 

... įprasta jausti dėkingumą tėvams, seneliams ar juos pakeitusiems asmenims, net jei jie tave vaikystėje kankino. Tokia yra mūsų moralė, dėl kurios užgniaužiami nuoširdūs jausmai ir tikrieji poreikiai. Logiškos tokio klusnumo įsakumams, kuriuos vadiname morale, pasekmės yra sunkios ligos, ankstyva mirtis ir savižudybės. Tol, kol mūsų sąmonė toleruos šiuos įsakymus ir vertins juos labiau už gyvybę, tol grės pavojus, kad mūsų gyvybingumas bus nuslopintas. Kūnas su tuo nesitaiksto, jis kalba ligų kalba, kurios neįmanoma suprasti, kol neatskleisti tikri vaikystėje paneigti jausmai. 

"Bet kaipgi viską padaryti teisingai?"
Atsakymas būtų toks: niekada nieko nepadarysi teisingai, jei taikysiesi prie kitų. Tegali būti tas, kas esi ...  

Nesiliauju stebėjusis kūno gebėjimais. Jis stulbinamai ištvermingai ir protingai kovoja su melu. Jo negali suklaidinti ir sutrikdyti moralės ir religijos reikalavimai. mažam vaikui brukama moralė, ir jis ją mielai priima, nes myli savo tėvus, bet mokykliniais metais serga begale ligų.  

Melas, kad neapykanta sargdina - galima susirgti nuo išstumtos, atskirtos neapykantos, bet ne nuo sąmoningai patirto ir išreikšto jausmo. 

Jeigu išmokstame sugyventi su jausmais, o ne su jais kovoti, kūno apraiškose įžvelgiame nebe grėsmę, o naudingas nuorodas į savo istoriją. 

Man nedavė ramybės mintis, kad bažnyčia tris šimtus metų neleido skelbti Galileo Galilei atradimo ir priverstas atšaukti tiesą jis apako. 

... dažniausiai dar dabar atrodo savaime suprantama, kad visi tėvai turi teisę būti gerbiami, net jei jie žlugdė mažus savo vaikus. Tačiau nusprendus palikti šį vertybių statinį tampa keista girdėti, kad suaugusi moteris privalo gerbti ją žiauriai kankinusius tėvus arba tylomis žiūrėti į jų kankinimus.  

Turbūt potraukis blogiausias tuo, kad viską ir visus padaro tavo priešais. Laiką, tavo kūną, kuris į save dėmesį atkreipia tik varginančiomis reikmėmis, draugus ir šeimą, kurių rūpesčių negali išsklaidyti, pasaulį, kuris tik reikalauja ir kuriam nesijauti pribrendęs. 

Įkyri priklausomybė nuo cheminių medžiagų gali turėti katastrofiškų padarinių, nes ji užkerta kelią tikriems jausmams ir emocijoms. Narkotikai gali sukelti euforiją, paskatinti žiauraus auklėjimo nuslopintą kūrybingumą, bet kūnas tokio susvetimėjimo visą gyvenimą netvers ... Vartojant teisėtus narkotikus (alkoholį, cigaretes, medikamentus) dažnai mėginama užpildyti motinos paliktą tuštumą. Vaikas, iš motinos negavęs reikiamo maisto, vėliau nebegalės jo rasti. Susilaikant nuo narkotikų ta ertmė tiesiogine prasme juntama kaip fizinis alkis, kaip tuščio susitraukusio skrandžio mėšlungis. Veikiausiai pagrindas potraukiams atsiranda pačioje gyvenimo pradžioje, tada padedami pamatai bulimijai ir kitiems valgymo sutrikimams. Kūnas aiškiai parodo, kad jam, mažytei būtybei (praeityje), kažko būtinai reikėjo, tačiau tol, kol emocijos išjungtos, ši žinia lieka nesuprasta. Taip mažo vaiko vargai suvokiami kaip dabartinis stygius, ir bet kokie bandymai jį pašalinti esamu laiku žlunga.