Atpalaiduojantys masažai ir įvairiausios kūno terapijos gali suteikti laikiną palengvėjimą, nes, pavyzdžiui, panaikina išstumtų emocijų spaudimą raumenims ir jungiamiesiems audiniams, sumažina įtampą ir taip numalšina skausmą. Vis dėlto, jei emocijų priežastys liks nežinomos, tas spaudimas kitą dieną gali vėl atsirasti ...  

Tėvai su vaiku tinkamai nebendrauja dažnai ne iš blogos valios , o todėl, kad vaikystėje patys nepatyrė tokio dėmesio ir nė nenumano, kad taip gali būti. 

Mažų vaikų mušimas visada yra smurtas, jo padariniai sunkūs ir dažniausiai išlieka visą gyvenimą. Patirta prievarta kaupiasi vaiko kūne, vėliau, suaugus, ji nukreipiama į kitus žmones ar net tautas, arba andai muštas vaikas ją atgręžia į save, tai lemia depresiją, narkomaniją, sunkias ligas, savižudybę ar ankstyvą mirtį. 

Kiekvienas vaikystėje muštas žmogus neatsparus baimei, ir kiekvienas, vaikystėje nepatyręs meilės, jos ilgisi, dažniausiai visą gyvenimą. 

Bėgimą nuo vaikystėje patirtų kančių galima pastebėti ir religiniame klusnume, ir cinizme, ironijoje bei kitose susvetimėjimo su savimi formose, prisidengiančiose filosofija arba literatūra. Vis dėlto galiausiai kūnas ima maištauti. Net jei jį laikinai galima nuraminti narkotikais, cigaretėmis ar medikamentais, paprastai jo žodis būna paskutinis, nes saviapgaulę jis permato greičiau nei mūsų protas, ypač jei šis nuo vaikystės buvo kreipiamas funkcionuoti netikroje savastyje. Galima nepaisyti kūno žinios ar iš jos šaipytis, bet kiekvienu atveju verta atkreipti dėmesį į jo maištą. Jo kalba - tai autentiška tikrosios mūsų savasties ir gyvybingumo galių išraiška. 

Tėvų žiaurybės – tai ne tik mušimas (nors 90 procentų dabartinių pasaulio gyventojų vaikystėje buvo mušti), bet ir – gal net svarbiau – draugiško dėmesio stoka, bendravimo stoka, vaikų poreikio ir sielos skausmo nepaisymas, beprasmės, iškrypėliškos bausmės, lytinis išnaudojimas, piktnaudžiavimas besąlygiška meile, emocinis šantažas, savivertės žlugdymas ir įvairiausi valdžios naudojimo būdai. Sąrašas begalinis. Blogiausia, kad vaikas turi išmokti visa tai vertinti kaip normalų elgesį, nes kitokio jis nežino. Kiekvienas vaikas besąlygiškai myli tėvus, kad ir ką jam darytų. 

Mano gyvenimas - tai pasąmonės saviraiškos istorija. Visa, kas glūdi pasąmonėje, siekia aktualizuotis, o asmenybė taip pat nori evoliucionuoti iš savo pasąmoninės būklės ir išgyventi save kaip visumą.  

Žmogus yra psichinis procesas, kurio mes nevaldome arba valdome tik iš dalies. Todėl negalime nieko galutinai nuspręsti, nei apie savo gyvenimą. Jei galėtume - žinotume apie save viską, tačiau geriausiu atveju tai būtų iliuzija. iš tikrųjų, niekada nežinome, kaip viskas įvyko. Gyvenimo istorija prasideda kažkur, tam tikrame taške, kurį vos galime prisiminti, tačiau jau tuomet viskas mums atrodė labai sudėtinga. Taip pat nežinome, kas mūsų gyvenime įvyks ateityje. taigi istorija neturi pradžios, o jos tikslą galime nuspėti tik apytikriai. 

Žmogaus gyvenimas - tai abejotinas eksperimentas. Jei spręsime kiekybiškai, visos žmonijos atžvilgiu, jis pasirodys didingas. O pavienio žmogaus gyvenimas yra toks trumpas, toks nepakankamas, kad tiesiog nuostabu, kaip kas nors išviso gali egzistuoti ir vystytis. Šis faktas man padarė didžiulį įspūdį dar seniai, kai buvau jaunas medicinos studentas. Laikiau tiesiog stebuklu, kad dar nesu pirma laiko sunaikintas.
Gyvenimas man visados atrodė lyg augalas, gyvenantis savo šaknies dėka. Jo tikrasis gyvenimas nematomas, jis slypi šaknyje. Tai, kas išauga virš žemės, gyvuoja tik vasarą. Rudenį jo nebelieka - tai trumpalaikis reiškinys. Mintis apie nesibaigiantį gyvenimo ir civilizacijų gimimą ir išnykimą palieka mums absoliutaus menkumo įspūdį. Vis dėlto niekada nepraradau nuojautos, kad kažkas už šio amžino kitimo gyvena ir išlieka. tai, ką regime, yra žiedas, kuris nuvysta. o šaknis išlieka.  

Jei skaitytojas nori geriau pažinti šių laikų istoriją, tegul pasiskaito tų, kurie ją išgyveno ir aprašė, raštus arba tegul suranda žmogų, kuris ją papasakotų.