Aš labai kamavausi motinai nesant šalia. Nuo to laiko visada pajusdavau nepasitikėjimą išgirdęs žodį "meilė". Ilgus metus "moteris" man asocijuodavosi su įgimtu nepatikimumu. kita vertus, "tėvas" man reikšdavo patikimumą ir kartu bejėgiškumą. Tai pirmasis psichinis sutrikimas, su kuriuo susidūriau. Vėliau šį ankstyvą įspūdį teko peržiūrėti. Draugai, kuriais pasitikėjau, mane apvylė, tačiau moterimis, kuriomis nepasitikėjau, niekada nebuvau nusivylęs. 

Tuo ankstyvuoju vaikystės laikotarpiu, bendraudamas su kaimo mokyklos draugais, padariau vieną atradimą: būdamas su jais, aš nutoldavau nuo savęs. Su draugais būdavau kitoks, nei būdamas vienas namuose. 

Vis dėlto labiausiai mane erzindavo vienas principas, teigiantis, jog jei a = b, o b = c, tai a = c, nors pagal apibrėžimą aišku, kad a reiškia kažką kitą nei b, ir todėl, būdamas kitoks, negali būti tapatinamas su b, jau nekalbant apie c. Kai būdavo kalbama apie lygybę, ji reikšdavo, kad a = a, b = b ir t. t., o teiginys, jog a = b, man panėšėdavo į atvirą melą ar apgavystę ... Iki pat senatvės mane lydėjo stipri nuojauta, kad jei anuomet būčiau, kaip ir mano bendraklasiai, be pasipriešinimo pripažinęs teiginį, jog a = b arba saulė = mėnulis, šuo = katė ir t. t., tai matematika mane būtų mulkinusi iki tokio masto, kurį pradėjau suvokti tik dabar, būdamas aštuoniasdešimt trejų. 

... mane atleido nuo piešimo pamokų remiantis pretekstu, esą aš visiškai nesugebu piešti. Viena vertus, tai mane nudžiugino, nes atsirado šiek tiek laisvo laiko, bet kita vertus, tai reiškė naują pralaimėjimą, - mat iš tiesų aš turėjau tam tikrų gebėjimų piešti, tik nežinojau, kad jie visiškai priklausė nuo mano emocijų. Galėdavau piešti tik tai, kas domindavo mano vaizduotę, o mokykloje mane vertė kopijuoti graikų dievybių nereginčiomis akimis atvaizdus. kadangi man nelabai sekėsi, mokytojas, matyt, pamanė, kad reikia kažko natūralistiškesnio, ir priešais pastatė ožio galvos piešinį. Ši užduotis galutinai mane sužlugdė, ir tai buvo mano piešimo pamokų pabaiga. 

Vėliau motina pasakojo tuo metu mane dažnai buvus prislėgtą. tai ne visai tiesa. Tiksliau tariant, aš būdavau pasinėręs į savo paslapties apmąstymus. Tokiais momentais atsisėsdavau ant savo akmens ir, keistas dalykas, dvasiškai nusiramindavau. Jis išvaduodavo mane nuo bet kokių abejonių. Kai tik imdavau galvoti, jog esu akmuo, visi konfliktai liaudavosi. "Akmuo neturi jokių abejonių, jokios reikmės išsikalbėti, jis amžinas ir egzistuoja tūkstantmečius, - mąsčiau aš. - O aš - tik praeinantis reiškinys, lengvai pratrūkstantis pačiais įvairiausiais jausmais, tarytum ugnis, kuri greitai suliepsnoja, o po to užgęsta." Aš tebuvau savo jausmų suma, tačiau kita mano pusė buvo amžinasis akmuo. 

Nenorėjau sutikti, kad panašumas į Dievą būdingas tik žmogui. Man netgi rodėsi, jog aukšti kalnai, upės, ežerai, gražūs medžiai, gėlės ir gyvūnai daug labiau atskleidžia Dievo esmę nei žmonės savo juokingais drabužiais, savo niekšybėmis, kvailystėmis, tuštybe, melagystėmis ir savo bjauria savimeile. Visas šias savybes pažinojau per daug gerai, jos glūdėjo manyje, asmenybėje nr. 1, mokinyje, gyvenančiame 1890 m. Vis dėlto greta egzistavo kita sritis tarytum šventykla. Kiekvienas į ją įžengęs neatpažįstamai pasikeisdavo, sustodavo apstulbęs regėdamas visatą ir pamiršęs save galėdavo tik stebėtis ir grožėtis. Štai čia gyveno tas "kitas", pažįstantis Dievą kaip nematomą, asmeninę ir kartu antasmeninę paslaptį. Čia niekas žmogaus nebeskyrė nuo Dievo. Čia iš tiesų atrodė, lyg žmogaus dvasia kartu su Dievu žvelgtų į kūriniją ... Kai likdavau vienas, galėdavau pasinerti į šią būseną. Tuomet jausdavausi esąs tikru žmogumi. Aš ieškodavau ramybės ir vienatvės, būdingos savo asmeniui nr. 2.
 

Dažnai man net rodėsi, jog Dievo valia, kuri kartais būna netikėta ir gąsdinanti, tyčia pakeičiama religiniais priesakais, kad tik žmonėms nereikėtų jos suprasti. 

Nuo pat pradžių mane lydėjo fatalumo jausmas, tarytum likimas man skyrė gyvenimą, kuris dar turi išsipildyti. Tai teikė tam tikro vidinio ryžto, kurio pats niekada negalėjau atskleisti, tačiau jis buvo man atskleistas. Niekada neturėjau šio tikrumo, bet jis turėjo mane, dažnai nepaisant priešingo įsitikinimo. Niekas negalėjo atimti iš manęs įsitikinimo, jog man skirta vykdyti tai, ko Dievas nori, o ne tai, ko aš noriu. Dažnai jausdavau, kad visuose svarbiuose dalykuose esu ne su žmonėmis, o vien tik su Dievu. Ir visada, kai tik patekdavau "tenai", kur nebūdavau vienišas, laikas prarasdavo ribas. Aš gyvendavau šimtmečius, o atsakymą išgirsdavau iš To, kuris visada buvo ir visad yra. Pokalbiai su šiuo "Kitu" tapo mano giliausiais išgyvenimais: tai būdavo arba kruvina kova, arba didžiausia palaima.  

Kaimas yra tikrasis pasaulis sielai, taip kaip miestas yra pasaulis kūnui. 

Savo knygoje "Autopsija" ("Selbstschau") Heinrichas Čokė aprašo panašų atsitikimą: kartą viename restorane jam pavyko demaskuoti jauną vagį, kurio visai nepažinojo, - mat rašytojas išvydo vagystę savo vidine akimi.
Gyvenime man dažnai pasitaikydavo, kad staiga susivokdavau žinąs tai, apie ką visai negalėjau žinoti. Žinojimas tiesiog ateidavo pats, lyg tai būtų mano paties idėja. panašiai atsitikdavo ir su mano motina. Ji nesuprasdavo, ką kalbanti, - tai būdavo absoliučios valdžios balsas, sakantis būtent tai, kas tikdavo konkrečiai situacijai.