Žmonės man atrodė tokie pat nemąstantys kaip ir gyvuliai. Jie į žemę arba į medžius žvelgė tik tam, kad pamatytų, ką ir kokiam tikslui galima panaudoti. Kaip ir gyvuliai jie būrėsi į bandas, poravosi, kivirčijosi tarp savęs ir nematė, jog gyvena kosmose, Dievo pasaulyje, amžinybėje, kur viskas gimsta ir viskas jau mirę. 

Beje, nors tradiciškai žavėjausi mokslu, supratau, jog jis gali tapti proga atitolti nuo Dievo pasaulio ir iš jo išklysti, išsigimti, ko gyvūnas nesugeba.  

Augalai taip pat mane domino, bet ne mokslo požiūriu. Dėl man nesuprantamų priežasčių nenorėjau jų skinti ir džiovinti. Augalai buvo gyvos būtybės, kurios turi prasmę tik augdamos ir žydėdamos - paslėptą, paslaptingą prasmę, dievišką idėją.Į juos reikėjo žiūrėti su baime, filosofiškai jais stebėtis. 

Žmogus fiziškai ir dvasiškai ateina į pasaulį turėdamas individualų charakterį ir pirmiausia susipažįsta su tėvų aplinka bei jos dvasia, su kuria jis dėl savo individualumo tik iš dalies sutinka. Savo ruožtu šeimyninė dvasia daugiausia yra formuojama laiko dvasios, kurios daugelis neįsisąmonina. Kai ši šeimyninė dvasia atitinka consensus omnium [bendras sutarimas], ji reiškia ir saugumą pasaulyje, o kai ji prieštarauja daugeliui ir yra prieštaringa pati savaime, tuomet gimsta nesaugumo pasaulyje jausmas. Vaikai daug labiau reaguoja ne į tai, ką suaugę sako, o į neapčiuopiamus dalykus juos supančioje aplinkoje. 

Nors mes, žmonės, turime savo nuosavus, asmeninius gyvenimus, kita vertus, daugiausia esame kolektyvinės dvasios, kurios metai prilygsta šimtmečiams, atstovai, aukos ir skatintojai. Galime visą gyvenimą manyti, jog vadovaujamės tik savo galva, ir niekada nepastebėti, kad svarbiausiais momentais tebuvome statistai pasaulio teatro scenoje. Esama mums nežinomų faktų, kurie veikia mūsų gyvenimą, ir ypač todėl, kad jie yra pasąmoniniai.
Vadinasi, bent jau viena mūsų esybės dalis gyvena šimtmečiuose - toji dalis, kurią aš asmeniniam vartojimui esu pavadinęs "Nr. 2". 

Neklaidžiok lauke, tiesa gyvena žmogaus viduje. 

Dievas nepripažino nei teologijos, nei ja paremtos bažnyčios. Kita vertus, Dievas toleruoja teologiją, kaip ir daugelį kitų dalykų. 

Tikras žmogaus dvasinio gyvenimo ir savybių išbandymas yra ne tai, kaip jis elgiasi ypatingomis gyvenimo akimirkomis, bet tai, ką jis daro įprastu metu, kai nevyksta nieko didingo ir įdomaus. Žmogaus vertė atsiskleidžia iš jo nusistatymo įprastų gyvenimo dalykų atžvilgiu, kai į jį nėra nukreiptas kitų dėmesys. 

Visai nesigailiu ano laikotarpio, kai gyvenau skurde. Tuomet išmoksti vertinti paprastus dalykus. 

Įsitikinau, kad nieko nepasieksi, jei nekalbėsi apie visiems žinomus dalykus. Šiuo atžvilgiu naivus žmogus nesupranta, kad, kalbėdamas savo artimui apie šiam nežinomus dalykus, nepaprastai jį įžeidžia. Tokia niekšybė atleidžiama tik rašytojui, žurnalistui arba poetui. Aš supratau, kad naują idėją ar netgi tik neįprastą senos idėjos aspektą galima perteikti remiantis vien tik faktais.