Gedima reaguojant į mylimo asmens arba jo vietą užėmusios abstrakčios sąvokos - sakysime, tėvynės, laisvės, idealo - netektį. Kai kuriuos asmenis, kuriuos mes dėl to įtariame turėjus liguistą polinkį, esant tam pačiam poveikiui, vietoj gedulo apima melancholija. Įsidėmėtina, kad mums niekados neateina į galvą laikyti gedėjimą liguista būsena ir patikėti jį gydyti gydytojui, nors jis yra rimtas nukrypimas nuo normalios gyvenimo laikysenos. Mes kliaujamės tuo, kad po tam tikro laiko gedulo būsena bus įveikta, ir manome, jog kliudyti žmogui liūdėti yra netikslinga, net kenksminga. 

Sunkus gedulas, reakcija į mylimo asmens netektį, reiškiasi tokia pat skausminga nuotaika, domesio išoriniu pasaulio praradimu, - tiek, kiek tasai pasaulis neprimena apie velionį, - netenkama gebėjimo pasirinkti naują meilės objektą, nes tai reikštų iškeisti gedimąjį, - nenorima daryti nieko, kas nesusiję su velioniu. Mums nesunku suvokti, kad toks "Aš" susivaržymas ir apribojimas yra visiško atsidavimo gedului išraiška, kai kitiems ketinimams ir interesams nebelieka jokių išgalių. Tiesą sakant, toks elgesys mums tik todėl neatrodo patologiškas, kad mes gebame jį taip puikiai paaiškinti. 

Gedint pasaulis pasidaro skurdus ir tuščias, o melancholijios atveju - skurdus ir tuščias esti pats Ego. 

Beveik galėtume pabrėžti, kad melancholikui būdingas tiesiog priešingas bruožas - įkyrus šnekumas, kuriam apsinuoginimas teikia pasitenkinimą. 

Tiesa, seniai žinojome, kad nėra nė vieno neurotiko, kuriam kylantis ketinimas žudytis nebūtų prieš patį save atgręžtas impulsas žudyti kitus ... 

... alkoholinį svaigulį ... galėtume paaiškinti ... toksinėmis priemonėmis pasiektą išstūmimo pastangų atpalaidavimą. 

Dažnai pasitaiko, kad moterys, mylinčios savo vyrus netikra meile, būna pavydžios ir griauna jų santykius su draugais. Jos trokšta, kad vyras joms priklausytų visiškai, nes pačios jam iki galo neatsiduoda. Pavydas visada kyla iš meilės trūkumo. 

Sapnas man parodė, kad ji nebuvo tokia paviršutiniška asmenybė. Jos širdyje glūdėjo pašaukimas šventumui. Tačiau ji neturėjo jokių mitologinių idėjų, todėl esminiai jos asmenybės bruožai negalėjo pasireikšti. Visi jos troškimai sukosi apie flirtą, gražius drabužius ir seksą, nes ji nieko daugiau ir nepažino. Ji vadovavosi tik intelektu ir gyveno beprasmišką gyvenimą. Tačiau tikrovėje ji buvo Dievo vaikas, kurio gyvenimo tikslas – vykdyti Jo slaptą valią. Turėjau jos prote pažadinti mitologines ir religines idėjas, nes ji priklausė tokiems žmonėms, kurie pašaukti dvasinei veiklai. Taip jos gyvenimas įgavo prasmę, o iš neurozės neliko nė pėdsako.  

Pacientai taip priartino mane prie žmogaus gyvenimo tikrovės, kad aš negalėjau nepažinti jos esmės. Susitikimas su skirtingo būdo ir skirtingo psichologinio lygio žmonėmis man reiškė nepalyginti daugiau nei paviršutiniškas pokalbis su kokia nors įžymybe. Nuostabiausi ir reikšmingiausi pašnekesiai mano gyvenime visada vyko anonimiškai.

1903 m. dar kartą į rankas paėmiau "Sapnų aiškinimą" ir atradau sąsajų su mano paties idėjomis. Kas mane labiausiai sudomino šioje knygoje, tai iš neurozių psichologijos kilusios sąvokos "išstūmimo mechanizmas" pavartojimas tyrinėjant sapnus. Man tai buvo svarbu, nes žodžių asociacijos eksperimentų metu dažnai susidurdavau su išstūmimo reiškiniu. Į kai kuriuos žodžius-dirgiklius pacientai arba nerasdavo jokio asociatyvaus atsakymo, arba pateikdavo jį tik po neįprastai ilgo reakcijos laiko. Kaip vėliau paaiškėjo, tai atsitikdavo kiekvieną kartą, kai žodis-dirgiklis paliesdavo kokią nors dvasinę žaizdą ar vidinį konfliktą.