Ir mūsų siela, ir kūnas sudaryti iš atskirų elementų, kurie egzistavo dar mūsų protėviuose. Tai, kas „nauja“ individualioje sieloje, tėra be galo įvairi senųjų sudedamųjų elementų rekombinacija. Todėl ir kūnas, ir siela pasižymi istoriniu charakteriu ir neranda sau tinkamos vietos jokiuose naujuose, tik ką atsiradusiuose dalykuose. Kitaip tariant, mūsų paveldėti bruožai ne visai jaukiai jaučiasi tokiose situacijose. Mes dar toli gražu neatsikratėme viduramžių, antikos ir primityvumo, kaip to norėtų mūsų psichė. Vietoj to, mes įkritome į pažangos srautą, kuris mus tuo smarkiau neša į ateitį, kuo labiau mes atitrūkstame nuo savo šaknų. Tačiau išsiveržę iš savo praeities, paprastai ją sunaikiname, ir nebelieka nieko, kas mus sustabdytu. Kaip tik šis ryšio su praeitimi praradimas, neturėjimas savo šaknų pagimdė „nepasitenkinimą kultūra“ ir sukėlė tokį skubėjimą, kad gyvenama daugiau ateitimi ir jos chimeriškais auksinio amžiaus pažadais negu dabartimi, kurios mūsų genetinis pagrindas dar nespėjo pasivyti. Nesuvaldomai metamės į tai, kas nauja, spiriami vis didėjančio nepakankamumo, nepasitenkinimo ir neramumo jausmo. Gyvename ne tuo, ką turime, o tuo kas mums žadama ne šiandienos šviesoje, o ateities tamsoje, kur laukiama tikrojo saulės patekėjimo. Nenorime pripažinti, kad kiekvienas geras dalykas turi savo kainą. 

Norint tinkamai ką nors įvertinti, reikia visada surasti tokį požiūrio tašką, kuris nebūtų tiesiogiai susijęs su vertinamuoju dalyku. Tai ypač pasakytina apie psichologinius klausimus, kurių atžvilgiu mes natūraliai būname šališkesni nei bet kurioje kitoje mokslo šakoje. Pavyzdžiui, kaip galime suvokti savo nacionalinius ypatumus, jei niekada neturėjome galimybės pažvelgti į savo tautą iš šalies? Iš šalies reiškia kitos tautos akimis, bet tam reikia gerai pažinti svetimos kultūros kolektyvinę sielą. Šio asimiliacijos proceso metu paprastai susiduriame su visais tais nepakenčiamais dalykais, kurie sudaro nacionalinius prietarus ir ypatumus. Visa, kas mus erzina kituose, gali padėti mums pažinti save. Angliją tik tuomet suprantu, kai matau, kuo aš, kaip šveicaras, joje išsiskiriu. Europą, mūsų didžiausią problemą, suprantu tik tuomet, kai pamatau, kuo aš, kaip europietis, pasaulyje išsiskiriu. 

Tai, ką vadiname kolonizacija, misijomis, civilizacijios skleidimu ir t. t., turi ir kitą veidą - plėšraus paukščio, atidžiai, su žiauriu ryžtu akimis sekančio toli esančią auką; veidą, kuris labiau tiktų piratų ir plėšikų padermei. Visus erelius bei kitus plėšrūnus, puošiančius mūsų herbus, laikau taikliais psichologiniais mūsų tikrosios prigimties atspindžiais.  

Žinios mūsų nepraturtina, o vis labiau atitolina nuo mistinio pasaulio, kuriam mes kadaise priklausėme. 

Kultiniai veiksmai yra žmogaus atsakymas ir reakcija į Dievo veikimą žmonių atžvilgiu, bet galbūt ne tik tai. Jais aktyviai siekiame paveikti dievybę, tai tam tikra maginė prievarta. Žmogus jaučiasi galįs lygiavertiškai atsakyti į visagalį Dievo poveikį ir atsilyginti Jam kai kuo, atitinkančiu Jo paties esmę. Ši žmogaus galia pagimdo išdidų jausmą, kuris žmogiškąjį asmenį išaukština iki metafizinio veiksmo. 

... žmogus yra būtinas kūrinijai užbaigti, kitaip tariant, jis - antrasis pasaulio kūrėjas, vienintelis, suteikęs pasauliui objektyvią prasmę, be kurios jis - negirdimas, nematomas, be garso ėsdamas, gimdydamas, mirdamas, linguodamas galva - šimtus milijonų metų taip ir tekėtų giliausioj nebūties nakty į neaiškią pabaigą. Tai žmogaus sąmonė sukūrė objektyvią būtį ir prasmę ir per tai žmogus sau rado nepakeičiamą vietą didžiajame tapimo procese.  

Elgoniečiai [Afrikos gentis] vyrai ganydavo raguočius ir medžiodavo, o moterys prižiūrėdavo šambą, t. y. laiką, kuriame augindavo bananus, batatus, soras ir kukurūzus. Jos rūpindavosi vaikais, ožkomis ir vištomis, visi jie gyvendavo toje pačioje trobelėje. Vietinių moterų orumas ir prigimtinė teisė paremti jų ekonominiu vaidmeniu: jos yra nepakeičiami ūkio partneriai. Lygių teisių sąvoka gimė epochoje, kurioje tokia partnerystė prarado savo prasmę. Tačiau primityvioji visuomenė tvarkoma remiantis instinktyviu egoizmu ir altruizmu, abiem jausmams teikiant deramą vietą. Ši pasąmoninė tvarka griūna pasitaikius pirmam nesklandumui, kurį būtų galima - ir reikėtų - išspręsti tik sąmoningu veiksmu.  

Pirmojo pasaulinio karo metu kareiviai fronte daug dažniau sapnuodavo namus nei mūšių scenas. Karo psichiatrai laikėsi principo, jog kareivius, kurie per dažnai sapnuoja karo vaizdus, reikia išsiųsti namo,nes jie psichiškai nebegali atsispirti išorės įspūdžiams. 

Mano nuomone, aukščiausia būties prasmė - tai, kad ji yra, o ne tai, kad jos nėra ar jau nebėra. 

Kiekvienas žmogus privalo taip gyventi, jog galėtų sau pasakyti padaręs viską, kad tik susidarytų kokią nors nuomonę ar bent vaizdą pomirtinio gyvenimo klausimu - net jei jam teks pripažinti savo bejėgiškumą. Jei to nepadarome, labai daug ką prarandame, nes klausimas, su kuriuo jis susiduria, yra ne kas kita, kaip ilgaamžis žmonijos paveldas, archetipas, pasižymintis slaptu gyvenimu, siekiančiu papildyti mūsų individualią egzistenciją tam, kad padarytų ją pilną.