Kiekvienas privalome sau atsakyti į esminį klausimą: ar aš turiu kokį ryšį su begalybe? Šiuo kriterijumi vertinamas mūsų gyvenimas. Tik kai suvoksime, jog svarbiausia yra tai, kas susiję su begalybe, mes nebekreipsime dėmesio į mažmožius ir antraeilės reikšmės dalykus. Priešingu atveju mūsų pastangos siekia vieno: įgyti pasaulio pripažinimą už vieną ar kitą savybę, kurią laikome sava - už "savo" talentą ar už "savo" grožį. Kuo labiau siekiame netikro gėrio ir kuo mažiau jaučiame esminių dalykų poreikį, tuo mažiau esame patenkinti savo gyvenimu. Siekdami ribotų tikslų, patys jaučiamės riboti, ir pamažu mūsų gyvenime įsigali pavydas. Bet jei suprantame ir jaučiame, kad dar šiame gyvenime esame susiję su begalybe, mūsų norai ir požiūris pakinta. Galų gale mes reikšime tiek, kiek turėsime savyje to, kas esminga, kitaip mūsų gyvenimas bus iššvaistytas. Svarbu ir tai, kad mūsų santykiai su kitais žmonėmis taip pat pasižymėtų begalybės bruožu. 

... vis gausėjo nerimo ir abejonės požymių, kol baigiantis antrajam tūkstantmečiui ėmė ryškėti pasaulinės katastrofos, t. y. pirmiausia grėsmės sąmonei, paveikslas. Šią grėsmę įkūnija gigantomanija, tai yra sąmonės puikybė: "Nėra nieko, kas pranoktų žmogų ir jo darbus". Šitaip buvo prarasta ... išsipildančios pilnatvės vizija. 

Šviesą lydi šešėlis, kita Kūrėjo pusė. 

Mūsų moralinis vertinimas visada remiasi elgesio kodeksu, kurį laikome patikimu ir kuris skelbia tiksliai žinąs, kas gera ir kas bloga. tačiau dabar, kai žinome, koks netvirtas yra pagrindas, etinis sprendimas tampa subjektyviu kūrybišku veiksmu ... 

Apie krikščioniškąsias tautas turiu pasakyti, kad jų krikščionybė mirusi ... 

Tiesa, šiandieninė politinė padėtis, o taip pat baisūs, netgi demoniški mokslo laimėjimai mums kelia slaptą šiurpą ir neaiškias nuojautas, tačiau mes nežinome ką daryti, ir tik labai mažai kas padaro išvadą, kad šį kartą pavojuje atsidūrė seniai pamiršta žmogaus siela. 

Dievo paveikslas, psichologijos požiūriu, yra sielos gelmių iliustracija ... 

Susidūrimą, kuris iš pradžių yra grynai asmeninės prigimties, netrukus lydi įžvalga, kad subjektyvus konfliktas tėra pasaulio priešybių konflikto dalis. Mūsų psichė atitinka pasaulio struktūrą, ir tai, kas vyksta dideliu mastu, atsikartoja ir mažiausioje bei subjektyviausioje sielos dalyje. 

Beprasmybė trukdo pasireikšti gyvenimo visumai, todėl ją galime laikyti liga. Prasmė įgalina iškęsti daug ką, galbūt viską.  

Nėra geresnės priemonės apsaugoti individą nuo pavojaus susilieti su kitais, kaip pavesti jam kokią nors paslaptį, kurią jis norėtų arba privalėtų saugoti.