Mano nuomone, pati svarbiausia psichoterapijos mokymo dalis yra asmeninė psichoterapija. 

Terapija yra kaip gyvas Rorschach'o testas - pacientai į ją projektuoja suvokimus, požiūrius ir prasmes iš savo pačių pasąmonės. 

Mirties baimė visuomet prasiskverbia į paviršių. Ji persekioja mus visą gyvenimą ir mes susikuriame gynybas (daugelis jų pagrįstos neigimu), kad susidorotume su mirties suvokimu. Tačiau mes negalime jos užmiršti. Ji yra mūsų fantazijose ir sapnuose. Ji laisvai prasiveržia kiekviename košmare. kai buvome vaikai, mums rūpėjo mirtis, ir vienas svarbiausių brendimo uždavinių buvo susitvarkyti su išnykimo baime. 

... nors mirtis fiziškai mus sunaikina, pati mirties idėja gali mus išgelbėti.  

... kito mirtis kiekvienam iš mūsų primena mūsų pačių mirtį. 

Nepamirškite, kad mirties nerimas dažnai slepiamas seksualiniame apvalkale. Seksas yra didysis mirties neutralizatorius, absoliuti vitalinė mirties antitezė. Kai kuriuos pacientus, patyrusius didelė mirties grėsmę, staiga užplūsta seksualinės mintys ... Prancūziškas terminas orgazmui pavadinti la petite mort ("mažoji mirtis") reiškia orgazminį savasties praradimą, kuris pašalina atskirtumo skausmą - vienišas "Aš" ištirpsta susiliejusiame "mes". 

Mes, žmonės, esame prasmės skiekiančios būtybės, kurioms nepasisekė, nes jas įmetė į pasaulį, neturintį vidinės prasmės. Vienas iš pagrindinių mūsų uždavinių yra atrasti tikrąją prasmę, kurios pakaktų gyvenimui palaikyti ir atlikti įmantrų manevrą paneigiant mūsų asmeninę šios prasmės autorystę. Tokiu būdu mes padarome išvadą, kad tai laukė mūsų "iš ten". Nuolatiniai esminių prasmių ieškojimai pasmerkia mus dažnoms krizėms. 

Priešingai nei kitų egzistencinių duotybių atveju (mirties, izoliacijos, laisvės), manau, kad gyvenimo prasmė geriausiai pasiekiama netiesiogiai. Viskas, ką mes turime padaryti, tai pasinerti į vieną iš daugelio galimų gyvenimo prasmių, ypač jei ji yra peržengianti savastį. Svarbus yra pats įsitraukimas ... Gyvenimo prasmės, kaip teigė Buda, išmokti negalima. kiekvienas turi pats pasinerti į gyvenimo upę ir leisti klausimui pasitraukti. 

Net jeigu devyniasdešimt devyni procentai blogų dalykų, kurie tau nutiko, yra dėl kieno nors kito kaltės, aš norėčiau pažiūrėti į tą vieną procentą - tą dalį, už kurią esi atsakinga(-s) tu. 

Kiekvienam "taip" turi būti savas "ne".