Mes siekiame kuo švaresnio veidrodžio, kuris aiškiai ir tiksliai atspindėtų tikrovę, vien tam, kad padėtume žmonėms. Aiškus šio momento laikymas ir yra prašviesėjimas. 

Žmonės dažnai klausia: „Kas yra prašviesėjimas?“ Aš klausiu: „Kokia yra siena?“ Siena geltona. Tai ir yra prašviesėjimas (šypsosi). Išlaikyk tokį protą kiekvieną akimirką. Kad ir kas nutiktų. 

Tik būdami atsipalaidavę ir visiškoje ramybėje, gebame žaibiškai veikti ekstremaliose situacijose ... Karo metu žmogus sužvėrėja, tik tvirti karininkai lieka adekvatūs kiekvienoje situacijoje, kas bebūtų, kasdien laikosi įprastos disciplinos ... Karas – tai nukrypimas nuo harmonijos. Protas neturi susiaurėti, žmogus turi išlikti dvasingas bet kokiomis sąlygomis, nenužmogėti. Jei reiks ginti šalį – imi ginklą ir kauniesi. Kaip samurajus – nukirto priešininkui galvą ir nusilenkė. Nei daug burnojo, nei keikėsi, šmaukšt ir nėra. Gerbia priešą, ir save, nes abu yra NEŽINIOJE. 

Žmogaus prigimtis – gimdyti vaikus ir mylėti kitą. Tai visų religijų esmė. Tokia mūsų paskirtis šioje žemėje.  

Ir nejuokinkime pasaulio savo susipriešinimu, nes tokia maža tautelė, o tiek susikaldymo ir pykčio. Būkime stiprūs, neapsileiskime, nepameskime galvos, būkime disciplinuoti ir ginkime savo šalį ramybe bei tvirtu nusistaymu. Nekurkime bei neieškokime priešų ten, kur jų nėra. Nes kare reikės draugų, o ne priešų, rimtame konflikte naudingas bus kiekvienas krūmas. Padaryti priešą draugu – štai kur menas. 

Atjauta, pagrindinis santykis tarp žmonių – Išmintinga Atjauta.  

... aš žinau, jog atėjau į šį pasaulį ne tik pavalgyti ar malonumų ieškoti, aš atėjau atrasti save ir atsakyti į klausimą, kas aš esu. Tad aš jau visai ne toks kaip „normalūs“ žmonės. Aš kitoks. Mano gyvenimo prasmė – atsakyti į šį klausimą.  

Mokykite neapšviestuosius viso, ko tik galite; visuomenė yra kalta tuo, kad neduoda nemokamo mokslo; ji atsako už tą tamsą, kurią pati skleidžia. Kai siela klaidžioja sutemose, joje bręsta nuodėmė. Kaltas yra ne tas, kauris nusideda, bet tas, kuris sudarė patamsius. 

Kitų šnekos, vis tiek ar jos teisingos ar melagingos, žmogaus gyvenimui, o ypač jo likimui dažnai turi tokios pat reikšmės kaip ir jo paties poelgiai. 

 XVI amžiaus pabaiga dar vadinama „kriticizmo epocha“. Terminas „kritikas“ buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visų pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni (puikūs „teksto kritikos“ pavyzdžiai yra Tacito ir Senekos darbai, kuriuos, kaip savo mėgstamiausius autorius, išleido Justus Lipsius). Šio termino prasmė plėtėsi ir pradėjo apimti tai, ką mes vadiname „literatūros kritika“ bei „meno kritika“.