Gerai apsvarsčiusi, ką galiu pasiimti į karstą, supratau, kad ten telpa tik laimingos akimirkos, todėl nedvejodama rankuosi jas. Ryškias, stiprias, svaiginančias. 

[M]irčiai, kaip ir meilei, reikia pasiruošti ir subręsti. Kad ji neužkluptų netikėtai, kad nesutriktum ir žinotum, kaip elgtis, kad priimtum kaip dovaną ir sugebėtum džiaugtis tuo, ką gavai. Nes viskas šioje žemėje yra dovanos mums. 

Aš nenoriu būti tik gyva. NORIU GYVENTI. 

Aplinkinis triukšmas trukdė girdėti. Kai tyloje išgirsti save, eini teisingu keliu. Tik ar savęs klausomės tyloje?
Aš – retai.Paprastai tik lekiu, bildu ir susemiu visą triukšmą iš aplinkos. Paskui galvoju, kad tai aš taip galvoju. Bet juk ne. O šiandien atsitokėjau. 

Laikas, paženklintas Vėžio, buvo tikresnis, skambesnis, gilesnis, suteikęs vidinės jėgos, atvėręs duris, kurių kitaip nebūčiau atidariusi, davęs neįkainojamų patirčių, be kurių nenorėčiau būti, padovanojęs žmonių, kurių kitaip nebūčiau sutikusi, ir leidęs pažinti save tokią, kokios nemaniau esant.

Ar dabar sutikčiau viso to atsisakyti ir vėl nugrimzti į letargo būseną, kurioj plūduriavau prieš Vėžį – ne gyva, nei mirusi, galvodama, kad jau nieko negaliu padaryti, kad taip bus visada? 

Visas pretenzijas – jūs mokat, jūs galite – atmetu vienu žodžiu NENORIU. 

Patirk būties pilnatvę sieloj,
Ir štai tada galėsi pavadinti
Kaip nori – meile, laime ar Dievu!
Aš nerandu tam vardo, aš jaučiu.
O žodis – tiktai kevalas minčių,
Jis tarsi kylantis nuo žemės dūmai,
Aptemdantys padangės mėlynumą. 

Mokslas per greitai ir per toli užbėgo priekin, ir žmones paklydo mašinų džiunglėse, jie tarsi vaikai pernelyg susižavėjo įdomiais daikčiukais, gudriais mechanizmais, malūn­sparniais, raketomis. Ne ten žiūrėjo: vis kūrė naujas ir naujas mašinas — užuot mokęsi jas valdyti. Karai darėsi vis didesni ir didesni ir pagaliau pražudė Žemę. 

[A]preiškimas neturėjo visiškai nieko bendro su „stebuklais“, kaip dar šiandien juos suvokia kai kurie netikram okultizmui ir absoliučiai jokio kritinio jausmo neturinčiai teosofijai atsidavę sluoksniai. Apreiškimas buvo įgimtos intuicijos vaisus; per atsitiktinių reiškinių simbolius intuicija stengiasi prasiskinti kelią iki dvasinės archetipų srities.  

Tikėjimas, mokslas ir menas tėra vieno ir to paties intuityvaus ir logiško žinojimo trys aspektai …